Šypsena – viena pirmųjų detalių, kurias pastebime bendraudami. Ne veltui dantų balinimas šiandien yra viena populiariausių estetinių procedūrų. Visgi, ją gaubia ir nemažai mitų. Vienas dažniausiai kartojamų: „Balinimas gadina emalį“. Ar tai tiesa? O gal tik pasenusi nuostata, kylanti iš neaiškių šaltinių?
Klaipėdos odontologijos centro gydytoja odontologė Laura aiškina: „Šiuolaikiniai profesionalūs balinimo metodai yra saugūs, jei atliekami atsakingai ir prižiūrint specialistui. Didžiausi pavojai kyla ne nuo pačios procedūros, o nuo savarankiško eksperimentavimo“.
Iš kur kilo mitas apie emalio pažeidimą?
Pirmieji balinimo būdai buvo grubesni – naudoti stiprūs cheminiai junginiai ar net abrazyvinės priemonės, kurios galėjo mechaniškai pažeisti emalį. Deja, šios pasenusios informacijos liekanos vis dar sklando internete. Tačiau šiandien odontologijoje naudojami profesionalūs preparatai yra kur kas saugesni – dažniausiai pagrįsti vandenilio peroksidu ar karbamido peroksidu, kurie skverbiasi į emalio poras ir skaidydami pigmentus, atkuria dantų natūralų baltumą.
Svarbu suprasti, kad šios medžiagos „neištirpdo“ emalio, jos nekeičia danties struktūros, tik pašalina susikaupusius spalvinius junginius.
Ką rodo mokslas?
Daugybė tyrimų rodo, kad profesionaliai atliekamas dantų balinimas neturi ilgalaikio neigiamo poveikio emaliui. Pavyzdžiui, žurnale Journal of Dentistry publikuotas tyrimas parodė, kad nors po balinimo gali būti pastebimas laikinas danties paviršiaus šiurkštumo padidėjimas ar jautrumas, šie pokyčiai greitai išnyksta, o emalio mineralizacija atsistato.
Burnos higienistė Lina priduria: „Po balinimo dažnai rekomenduojama naudoti remineralizuojančias dantų pastas ar gelius, kurie padeda emaliui greičiau atsikurti. Tai paprasta, bet efektyvi apsauga“.
O kaip dėl jautrumo?
Dantų jautrumas – dažniausias reiškinys po balinimo, tačiau jis laikinas ir dažniausiai išnyksta per 24–48 valandas. Jautrumas nereiškia emalio pažeidimo – tai danties reakcija į peroksidų poveikį dentino kanalėliams, per kuriuos perduodami impulsai nervui.
Be to, odontologas prieš balinimą įvertina emalio būklę, esamas plombas, jautrumo riziką ir tik tada parenka saugų metodą. Būtent todėl profesionali priežiūra yra būtina.
Tikras pavojus – nebalinti dantys?
Gal skamba paradoksaliai, bet kartais būtent nesubalansuotas požiūris į burnos priežiūrą – didesnė grėsmė nei pati balinimo procedūra. Žmonės, vengdami balinimo dėl „kenksmingumo“, dažnai renkasi abrazyvias balinančias pastas ar naminės kilmės metodus (pvz., citrinos sultis ar sodą), kurie iš tikrųjų gali pažeisti emalį, nes dirgina paviršių ar keičia burnos pH.
Taigi, mitas, kad balinimas kenkia emaliui, yra netiesa, jei procedūra atliekama tinkamai – profesionaliai ir atsakingai.